Džiaugiuosi, kad mano parinkta tema po truputį įsisiūbuoja. Juk iš tiesų metų karoliuose kiekvienas galim atkapstyti visokiausių nutikimų, dar daugiau nuotykių senjorų gyvenime. Sakykit, kodėl juos slėpti? Matėt, kas pasidarė, kai apie puodus sušnekom. Ar randat ką skaniau už skanų juoką?
Paskutinis pokalbis juokų nekelia, bet verčia pagalvoti. Nekreipiu dėmesio į horoskopus, kreivai žiūriu į staigius pažįstamų pasikeitimus, na kad ir buvusius kietus ateistus, nerodžiusius jokios pagarbos religijai, o dabar... arba žmones nei iš šio nei iš šio tapusius aiškiaregiais. Tokių esu ne vieno paklaususi – ar aš sergu Parkinsono liga, dalyvavusi, kada tikrinama ar tinkamai gydymui paskirti vaistai... juokas ima. Nesu susidūrusi su garsesniais astrologais, tai gal tie mano pastebėjimai nieko verti.
O kad kažkas nepaaiškinamo sklando aplink, slypi mumyse, manau, dauguma esate patyrę. Gyvenimiška patirtis dažnai leidžia numatyti kelis ėjimus į priekį, bet kaip paaiškinti keistus sutapimus, nuojautą kad atsitiko kažkas negero artimiems ar pažįstamiems žmonėms. Man yra buvę ir ne vieną kartą, bet ryškiausiai įsiminė du atvejai.
Baisi liga pakando bendradarbę. Mes lankydavome ją ir, kaip dažnai būna pokalbio metu su tokiais ligoniais / nežinai apie ką kalbėti /, užsimindavome draugei apie jos artėjantį jubiliejinį gimtadienį. Planavome nueiti tą dieną ne daugiau pora žmonių ir visų vardu pasveikinti.
Likus dienai iki gimtadienio, kažkas pastūmėjo mane nueiti į knygyną. Kažkas sulaikė stabtelti ir vos ne kaktomuša susidurti su draugės giminaite, kuri išlipo iš autobuso. Jos žodžiai: „Tai susitiksime...“ nudegino visą kūną...; suspėjome surinkti visą kolektyvą ir dalyvavome prašmatniausiose vaišėse. Būdama šviesaus proto, mūsų bendradarbė viską suorganizavo pati, tik mūsų kalbėjimą bele ką suprato kaip užuominą apie paskutinį susitikimą. Praėjus kelioms dienoms jubiliatė išėjo amžinybėn. Kiek būtų buvę savigraužos, jei nebūtų kažkas mane pastūmėjęs...
Arba... daugiau nei prieš dvidešimt metų, spalio mėnesį grybavau. Nei iš šio nei iš to manyje kažkas apsivertė, nutrūko ir iškrito. Metusi šilbaravykių plantacijas, išskubėjau namo. Grįžusi aplaksčiau kaimynus, netgi į paštą nuskubėjau – gal guli telegrama... Nieko. Pradėjau rūšiuoti parsivežtus grybus... ir žinia – mūsų šeimoje baisi nelaimė, būtent tuo metu, kai mane aplankė neaiški nuojauta...
kovo 27-oji - Tarptautinė teatro diena;
ir taip visi bus išgraibstyti!