VALDŽIAI
Nenusiminkite, važiuodami į ataskaitinį susirinkimą malkų atvešime. Dažniausiai į visokius renginius vykstame su vairuotoju Jonu. Jis vyras gaspadarnas ir paslaugus, tai nebus rūpesčio kas pakraus ir iškraus.
Va, malkų ąžuolinių tai nebus. Bus alksninės ir beržinės. Ar pas mus yra, kas prisimena jų stebuklingą traškėjimą ir iš arbatinuko sklindantį žolelių kvapą... Mūsų namuose dažnai kvepėdavo kmynai, šaltmėtės...
Ąžuolo aš negalėčiau kūrenti. Ko gero todėl, kad mano kaime jų buvo daug, bet kiekvienas buvo pasodintas ir turėjo savą istoriją. Šalia mano namų augo ąžuoliukas, kuris nenumesdavo lapų. Jis buvo pasodintas toje vietoje, kur karo metu atsitiktinai žuvo dvidešimtmetis Dėdė. O visai šalia namo, tarsi sargai, stovėjo trys šimtamečiai ąžuolai. Viena mokslo draugė, paviešėjusi savaitgalį mano namuose, parašė poemą. Labai gaila, kad ji dingo, o atmintyje mažai įsirašė.
Pareinant nieks nepasitiko -
Nesitikėjo taip vėlai,
Tik gilų įspūdį paliko
Trys susiglaudę ąžuolai...