Tikiuosi nenusikalsiu, jei pradedant naują pokalbį panaudosiu medžiagą iš LPD leidinukų. Mes patys juos sulipdėme, geri žmonės padėjo išleisti.
PASAULINĖS PL SERGANČIŲJŲ DIENOS MINĖJIMAS, Šiauliai, 2005 m.gegužės 6 d.
Nancy Beardsley
Pastarajame dešimtmetyje atrasti vaistai teikia daug vilčių, kad bus sėkmingai gydoma Parkinsono liga, sukelianti tremorą, sustingimą ir lygsvaros praradimą. Pirmajame pasauliniame Parkinsono kongrese, kuris vyko vasario mėnesį Vašingtone, naujausi medicinos tyrimai buvo pagrindinė pranešimų ir diskusijų tema. Remdamiesi savo patirtimi, dalyviai akivaizdžiai įrodė, kokią didelę įtaką gydymui turi mankšta, mityba, kūryba bei menas.
Neurologas Oliver Sacks, šiuo metu dirbantis Alberto Einšteino ir Niujorko Universiteto medicinos mokyklose, tyrinėja muzikos ir meninės raiškos poveikį smegenų veiklai. Jis pateikia daug pavyzdžių, įrodančių, kad kūrybinis procesas atpalaiduoja žmogų nuo Parkinsono ligai būdingų požymių. Neurologo pažįstamas dailininkas buvo taip paveiktas ligos, kad vargiai judėjo. Sėdėdamas invalido vežimėlyje, dailininkas, privažiavo prie molberto ir tvirtais, plačiais potėpiais nutapė nuostabų paveikslą. Vos baigusį tapyti, jį sukaustė sąstingis. “Būtina nuodugniai ištirti kokį psichologinį poveikį muzika, šokis ir vaidyba turi motoriką, judesius ir atmintį reguliuojančių nervinių centrų veiklai“, - sako Oliver Sacks.
Muzikas ir kompozitorius Charlie Nimovitz, kuriam Parkinsono liga diagnozuota 2000 metais, koncertavo Parkinsono kongrese. Jo repertuare dainos apie žmones, gyvenančius su Parkinsonu. Kompozitorius sako, kad jo muzika tapo gilesnė, prasmingesnė, nes liga jį išmokė nuolankumo, atkaklumo ir dėkingumo. “ Muzika perkelia mane į kitą pasaulį, kuriame aš jaučiuosi saugus. Nors mano fizinės galimybės nesikeičia, tačiau emocionaliai pasijuntu kitu žmogumi.“
Neurologas Oliver Sacks tiki, kad tokie pasiekimai rodo, koks svarbus įvairiapusis Parkinsono ligos gydymas. Kartu su medikamentiniu gydymu būtina tobulinti užimtumo, muzikos, bendravimo bei meilės terapiją. Levadopa svarbu, bet nepakankama. Parkinsono ligos gydymas bus efektyvus tik tada, kai gydytojas paskirs vaistus, o ligonis gyvens prasmingą, pilnavertį gyvenimą.
Iš anglų kalbos vertė Rasma Zlatkuvienė
Lietuvos Dž.Parkinsono draugijos nariai 2006 m. vasario mėn. Vašingtone vykusio Pasaulinio Parkinsono kongreso “Kūryba ir terapija” parodos dalyviai:
PETRAS BAGDONAVIČIUS
Gimiau 1940 m. vasario 4 d. Baigęs Vilniaus Muzikos Akademiją, įgijau muzikos dėstytojo specialybę. Visas mano gyvenimas susijęs su muzika. Dirbau mokytoju, dėstytoju, vargonininku bei choro dirigentu. Sukūriau muziką keletui giesmynų, kurie išleisti Lietuvoje.
1995 metais, kai man buvo diagnozuota Parkinsono liga klausiau savęs: “Gerasis Dieve, kodėl pasirinkai mane? Aš taip myliu Tave, šlovinu Tave giesmėmis, kuriu Tau muziką ?” Man reikėjo gerokai laiko suprasti, kad Parkinsono liga nėra Dievo bausmė. Dievas sulėtino mano įtempto gyvenimo tempą ir davė laiko bei ramybės giliau pasinerti į sakralinės muzikos pasaulį, kuris teikia gydymą mano kūnui ir sielai. Nors mano rankos dreba, kai sėdu prie fortepiono, mano balsas ne visada klauso manęs, aš žinau, kad Dievas myli mane tokį, koks esu. Stovėdamas priešais chorą, jaučiuosi pakylėtas. Sakralinė muzika pripildo mane stiprybės toliau kurti Dievui ir žmonėms. “VIEŠPATIE, LAIMINK!” yra mano naujausias sakralinės muzikos kompaktas. Aš sukūriau muziką 1-13 giesmėms ir diriguoju visiems atliekamiems kūriniams.
___
STANISLOVAS VAITKEVIČIUS
Man 42 metai. Nuo vaikystės svajojau šokti, todėl atkakliai to siekiau. Šokau liaudies šokių kolektyvuose. Baigęs Lietuvos muzikos akademiją, įgijau choreografo specialybę. Ir dabar tik jau mažesniu krūviu dirbu choreografijos mokytoju. Tuo pačiu metu vadovauju įvairiems liaudies šokių kolektyvams. Sceninius šokius pradėjau kurti 2000 metais. Manau, kad tai daryti sekasi, nes mano sukurti šokiai plačiai paplito po Lietuvą ir noriai šokami liaudies šokių kolektyvų. Sceninių liaudies šokių “Meilutė” ir “Kalniškių kadrilis” autorines teises yra įsigijęs Lietuvos liaudies kultūros centras.
2000 metais pradėjau jausti neaiškaus pobūdžio sveikatos pokyčius. Nuolatiniais palydovais tapo nuovargis ir mieguistumas. 2001 metais diagnozuota, kad sergu Parkinsono liga. Kai esi tik 38 metų, žinia apie lėtinę, nuolat progresuojančią ligą, trenkia lyg žaibas. Buvau įsitikinęs, kad mano profesija ir gyvenimas netenka prasmės, kadangi neįsivaizdavau savęs be lietuvių liaudies šokio. Laimei menininkas negali gyventi be meno. Pradėjęs kurti šokius, širdimi supratau kiek daug malonių akimirkų galiu suteikti sau, šokėjams ir žiūrovams.
Prisitaikiau prie pasikeitusio gyvenimo ritmo, jaučiuosi reikalingas. Kurdamas šokius, dirbdamas su liaudies šokių kolektyvais, aš pamirštu negalią . Nors mano gyvenimo kelias Parkinsono akmenėliais grįstas, tačiau jis vingiuoja tarp meną mylinčių žmonių. Jų supratimas, parama ir padrąsinimas padeda žengti tuo akmenuotu keliu.
