Puiki tema!
Pritariu, Jums, Adrijonai - daug visur kalbama apie tikėjimą. Jūs sakote, giliai tikintys žmonės turėtų skirti daugiau laiko kitokiai fizinei - dvasinei praktikai..
Bet, patikėkit, tikrai yra žmonių, kurie būtent tuo gyvena .. Asmeniškai aš pažįstu ne vieną, kurie savanoriškai užsiima su beglobiais vaikais, vaikų namų auklėtiniais, buvusiais alkoholikais, narkomanais.. kuria programas, kaip padėti alkoholikų šeimoms. Be abejo, šios veiklos niekada nebus perdaug. Ir, matyt, tokių žmonių visada bus tik vienetai, lyginant su visa dauguma. Yra ir kita pusė: jie nesireklamuoja (juk, geram darbui nereikia reklamos), del to mažai kas tai žino.. Daug informacijos apie tai galime atrasti www.m-b.lt, www.bernardinai.lt
Man asmeniskai viskas prasidėjo nuo tikėjimo. Kol jo širdyje nebuvo, nebuvo ir jokio noro padėti kitiems. Tikiu, kad taip yra su daugeliu is mūsų. Kol Dievas nepaliečia širdies, tol viskas ir susiveda tik į savo asmeninių poreikių tenkinimą.
Ponia, Danute, noriu Jus pradžiuginti, kad yra nemažai jaunų žmonių, kurie dega noru padėti kitiems. Turbūt tai dar ne visai išėjo iš mados. 
Turbut kiekvienam reikia pradėti nuo savęs.. Labai geras klausimas: ką aš pati darau, kad kitam būtų geriau? Jeigu jau darau kažką, tai ką galėčiau daryti geriau?
Man patinka pradėti dieną su klausimu: Dieve, kaip Tu norėtum šiandien mane naudoti? Tai lyg iššūkis.
Paprastai Jis atsako.. - sutinku žmogų, kuriam reikia paguodos, verkiantį vaiką, suklupusį, apleistą benamį.. Ir, jeigu tuo metu perdaug skubu, kad sustočiau, ar einu perdaug aukštai iškėlusi nosį, kad pamatyčiau, - Jis primena mano rytinį klausimą..
Tada man būna gėda. Priimu tai kaip pamoką, kad kitąkart nepraeičiau, suklusčiau, sustočiau..
Tai kelias, besimokant mylėti, atleisti, suprasti, išgirsti...
