Labai mėgstu skaityti,dabar skaitau Margaret Mazzantini romaną"Nejudėk"
Pradžioje nespėji įsijausti į įvyki, kai pastebi, kad jis jau įpusėjęs. Lietinga diena, penkiolikmetė Andžela slysteli ir nukrenta nuo motociklo. Greitoji skuba į ligoninę. Į tą pačią, kurioje chirurgu dirba mergaitės tėvas. Tėvas, kuriam lieka tik laukimas. Laukimas, kuris iššaukia keistą tėvo užslėptos tikrovės išpažintį dukrai. Kodėl iškreipta tikrovė pasireiškia tuomet, kai atsiranda kova tarp mirties ir išgyvenimo? Noras atgailauti? Išlikti tobulam?
Jis, būdamas profesionalus, talentingas chirurgas, nesiima operuoti savo dukros, bet patiki šią užduotį atlikti savo geriausiam draugui chirurgui. Draugas, kuriam patikėta operacija net nebando atsikratyti atsakomybės, nors anksčiau abu draugai jautę vienas kitam pagiežą ir konkurenciją, dabar tampa vieningi. Tuo metu laukdamas operacijos baigties, tėvas pasineria į savo prisiminimų archyvą ir viską mintimis išreiškia dukrai ir sau. Skaitydama supratau, kad jis nori išsivalyti savo apdergtą sielą, bet ar tai tinkamas momentas tokiai išpažinčiai?
Tėvas atskleidžia siaubingą paslaptį, kuri staiga atgyja primindama aplinkybes, kvapus, klyksmus. Vėl sugrįžta karšta vasara, skurdus miesto pakraštys, paklusni ir nusivylusi moteris neįprastu vardu Italija. Tai apdairaus ir sterilaus medico egzistavimo vidinė pasala… Chirurgas papasakoja dukrai savo gyvenimą, savo aistrą, nubloškusią jį link savęs paties, tokio beginklio ir koktaus. Viename krante - reali operacija, instrumentai, narkozė, kitame - nematomas skalpelis, pjaunantis gyvą prisiminimų kūną ir užliejantis jį krauju…
Vadinasi, jo vidinis pasaulis yra taip suterštas krauju ir prievarta, kad jis prabyla apie tai su panieka sau ir su didele meile dukrai, tikėdamasis, kad tylia išpažintimi išpirks savo kaltę.
Skaitydama romaną, pasibaisėjau realia tikrove tos išpažinties, kuri galėjo sąmoningą žmogų nužudyti. Visgi kartais geriau saldus melas, nei gyva tiesa.