O jos laimė - tai lyg pasakų paukštė, pasipuošusi spindinčiomis sidabrinėmis plunksnomis...Kartais ji atskrisdavo pas jos belaukiančią keistąją karalaitę...Pasakų paukštė giedodavo savo nuostabią giesmę, laiminga karalaitė jai pritardavo. Tada ir dangus būdavo giedras, ir saulė skaisčiai šviesdavo, atklydęs švelnus vėjelis glostydavo mergaitės skruostus...
Tačiau tos laimės akimirkos būdavo retos ir trumpos.Tačiau karalaitė atkakliai, kiekvieną dieną vis laukdavo savo laimės paukštės...Ji tarsi sustingo begaliniame laukime...
Turbūt ir dabar ji sėdi po šimtamečiu ąžuolu ir vis laukia savo laimės paukštės...
Draugauki.me forumas » Menas
Ar mėgstame pasakas?
(56 atsiliepimų)-
maryte1
Narys
Parašyta prieš 1 metai # -
marina
Narys
Na ir gražiai Marytė1 parašė.Ir visos taip šauniai sekėt pradėtą pasaką.Dabar telieka perrašyt į bendrą ir iliustruot.
Parašyta prieš 1 metai # -
ada
Narys
SENASIS KARALIUS
Už devynių girių, už devynių upių ant aukštos kalvos stūksojo puikūs rūmai. Jų spalvotais langais, plačiais laiptais ir iš tolo žėrinčiu kupolu galima buvo gėrėtis tik praėjus nuostabiausią pasaulyje sodą. Sode, išskleidę uodegas, išdidūs vaikštinėjo povai. Povų uodegų grožis buvo neapsakomas. Sode augo nuostabaus grožio medžiai. Klombuose žydėjo gėlės. Po sodą vaikštinėjo karalaitės, kurių aprėdai irgi buvo nuostabūs.
Kadangi pasaka šiuolaikiška, tai ir karalaitės buvo išpatvarusios. Visos kaip viena erzino rūmų tarnautojus, dėvėdamos tik trumpus sijonėlius. Karalienei, lenkų kilmės senjorai, toks dukrų iššūkis buvo lyg peilis po kaklu.
Karalaitės buvo gražaus kūno sudėjimo, o puošnūs ir koketiški drabužiai tik paryškino jų grakštumą. Iškalbingumo joms taip pat užteko, todėl su visais mokėjo meiliai pakalbėti. Karalaitės labai mėgo ilgus pasivaikščiojimus po gražias apylinkes. Labiausiai joms patikdavo sėdėti skaidraus upelio pakrantėje, stebėti čiurlenantį vandenį, tarp akmenų ir žolynų nardančias žuveles, klausytis medžių ošimo ir paukštelių čiulbesio.
Bet viena karalaitė buvo nepanaši į savo seseris. Ji dažnai būdavo liūdna ir susimąsčiusi. Ji slėpdavosi miške, po dideliu ąžuolu ir klausydavosi paukščių čiulbėjimo, pindavo vainikus, svajodavo. Vos pasitaikius progai išsprukdavo iš rūmų į savo vaikystės užuovėją. O svajojo ji apie mažą namuką ant jūros kranto, apie potvynius ir atoslūgius, nesuskaičiuojamus saulėtekius ir saulėlydžius, vaikus, zujančius aplinkui, ir visai neblizgančią brangakmeniais savo laimę. O jos laimė - tai lyg pasakų paukštė, pasipuošusi spindinčiomis sidabrinėmis plunksnomis... Kartais ji atskrisdavo pas jos belaukiančią keistąją karalaitę... Pasakų paukštė giedodavo savo nuostabią giesmę. Laiminga karalaitė jai pritardavo. Tada ir dangus būdavo giedras, ir saulė skaisčiai šviesdavo, atklydęs švelnus vėjelis glostydavo mergaitės skruostus. Tos laimės akimirkos būdavo retos ir trumpos. Tačiau karalaitė atkakliai, kiekvieną dieną vis laukdavo savo laimės paukštės... Ji, tarsi, sustingo begaliniame laukime... Turbūt ir dabar ji sėdi po šimtamečiu ąžuolu ir vis laukia savo laimės paukštės...
Senasis karalius skirtingai nei jo žmona vertino dukrų elgesį. Jis suprato, kad dukros, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, nori gražiai atrodyti. Karalius negailėjo lėšų dukterų išsilavinimui, su jomis praleisdavo didelę dalį savo laisvalaikio. Jis kalbėdavo savo dukroms, kad žmogų puošia ne vardas, bet jo darbai, o laimės paukštę reikia pačiam pasigauti...
Parašyta prieš 1 metai # -
graži pasaka gavosi.
Parašyta prieš 1 metai # -
maryte1
Narys
Noriu dar pridurti, kad pasaka laimingai baigėsi. Karalaitė iš tiesų pagavo savo sidabrinę laimės paukštę...
O buvo taip:
- Vieną ankstyvą, gražų vasaros rytą, karalaitė jau sėdėjo po savo mylimu ąžuolu.Tekančios saulės spinduliai auksino jos išblyškusius skruostus. Ji buvo susimąsčiusi ir liūdna, lyg miegojo ir sapnavo savo dingusią laimės laimės paukštę.
Staiga ją prižadino neįprastas ąžuolo šakų šlamesys. Pakėlė ji akis į viršų -O, stebūkle,- Medyje tupėjo jos laimės paukštė...
Nudžiugusi karalaitė ištiesė į ją savo rankas ir ėmė dainuoti. Tačiau paukštė nepragydo...
Neilgai patupėjusi, ji pakilo ir išskleidusi savo sidabrinius sparnus nusklendė miško link...
Karalaitė, lyg užburta, nusekė jai iš paskos...
Ir dabar, šiltais vasaros vakarais iš miško atplaukia svajinga karalaitės ir laimės paukštės giesmė...
Kai kuriems teko laimė miško glūdumoje , tyvuliuojančiame nepaprasto grožio ežere, išvysti baltųjų gulbių porą...Parašyta prieš 1 metai # -
Neli
Narys
Graži pasaka,o dabar gal pabandom pasaką be galo...
Parašyta prieš 1 metai # -
marina
Narys
Šaunumėlis! Kaip gražiai viskas išėjo.
Parašyta prieš 1 metai # -
Neli
Narys
Miške buvo trobelė. Trobelėje gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukrelę. Ta dukrelė išėjo pasivaikščioti ir paklydo. Ėjo ėjo, pamatė trobelę. Toje trobelėje gyveno senelis ir senelė. Jie turėjo dukrelę...
Parašyta prieš 1 metai # -
marina
Narys
M E T A I- pasaka be galo.
Prasidėjo nauji metai.Po žiemos atskubėjo klegantis pavasaris- parskrido paukščiai, sužydėjo žibuoklės.Netrukus atskriejo margaspalvė vasara, pasipuošusi ryškiais žiedais žiedais ir sodria žaluma.Skubinti rudens nereikėjo- soduose pakvipo obuoliais, o klevų viršūnės suspindo ryškiu raudoniu.Ilgėjo tamsūs vakarai,žvarbūs vėjai su lietumi.Pagaliau, pirmasis sniegas padengė žemę ir gerokai pašąlo. Nusistovėjo žiema.Prasidėjo nauji metai...Parašyta prieš 1 metai # -
ada
Narys
Vajetau, nieko kolei kas nesurezgu, bet dalyvauti noriu. Tokiose temose pasijuntu lyg relaksacinės muzikos klausyčiausi... šilta, ramu, jauku...
Parašyta prieš 1 metai # -
Neli
Narys
Senelis ant akmenėlio
Sėdėjo senelis ant akmenėlio, žiūrėjo į vandenėlį, tik pliumpt ir įkrito. Mirko mirko, rūgo rūgo. Išmirko, išrūgo, išlipo ant kranto, Sėdėjo senelis ant akmenėlio...
Parašyta prieš 1 metai # -
maryte1
Narys
Sėdėjo senelis ant akmenėlio. Sėdėjo ir svajojo.Jo vaizduotėje iškilo stebuklinga vaikystės pasaka...
Ankstyvas pavasario rytas. Žaliujanti pieva, pasipuošusi pavasariniu gėlių žiedų auksu ir sidabriniais rasos karoliais. Rasa gaivina, vilgo ir plauna jo basas kojas.
Savo ankstyva giesme jį sveikina vyturėlis.
Tolumoje sodrioje žolėje ganosi juodbėris žirgas...
Ir taip gera ramu širdyje, atrodo, kad nuo pečių nukrito jį slėgusi metų našta.
Sėdėjo senelis ant akmenėlio ir svajojo...Parašyta prieš 1 metai # -
Neli
Narys
Labai gražu,šauniai parašyta.
Parašyta prieš 1 metai # -
maryte1
Narys
Sėdėjo senelis ant akmenėlio ir svajojo.
Jį iš gilaus susimąstymo prižadino juodbėrio žirgo prunkštimas.Žirgas buvo labai gražus:obolmušas, o karčiai ir uodega - aukso spalvos.
Jis savo didelėmis geromis akimis nužvelgė senelį ir prakalbo žmogaus balsu:
Neliūdėk, mielasis, aš esu ne paprastas žirgas, o stebuklingas ir galiu pratęsti tavo kelionę po stebuklingą vaikystės pasakų šalį.
Ir jie abu iškeliavo...
Aplankė stebuklingą mišką. maudėsi žalsvo ežero bangose,priskynė baltų ir geltonų vandens lelijų, kurias senelis būdamas vaikas įpindavo į savo draugės auksines kasas.
Jie abu aplankė visas seneliui brangias vietas.
Vakarėjant žirgas parskraidino senelį prie akmenėlio ir senelis vėl sėdėjo ant jo svajojo...Parašyta prieš 1 metai # -
Neli
Narys
Sėdėjo senelis ant akmenėlio ir svajojo.
O svajojo senelis,kaip čia įsigijus didelį puodą.Nuvažiavo senelis į turgų ir rado savo išsvajotą didelį puodą.Padėjo tą puodą ant ugnies,puodas pajuodo.Nuvalė senelis puodą,paskui padėjo puodą ant ugnies...Parašyta prieš 1 metai # -
maryte1
Narys
Uždėtas ant ugnies puodas vėl pajuodo. Senelis rūoestingai jį nuvalė antrą kartą ir vėl uždėjo ant ugnies. Vos ugnis palietė puodo dugną puodas suspindo vaivorykštės spalvomis ir iš jo iššoko gražuolė feja.
Ji priėjo prie apstulbusio senelio ir tarė:
Mielas žmogau, aš galiu išpildyti tris tavo norus su sąlyga, kad juos galvodamas tu nesiskirsi su puodu ir kas valandą jį rūpestingai nuvalysi.Dabar eik namo ir daryk taip, kaip aš tau sakiau.O rytoj, tekant saulei, vėl ateik, atsisėsk ant akmenėlio, užsikurk ugnelę, padėk ant jos puodą ir lauk manęs.
Taigi, sėdi senelis ant akmenėlio, svajoja, kūrena ugnelę ir laukia fėjos...Parašyta prieš 1 metai # -
marina
Narys
Belaukdamas senelis vis mąstė apie neįprastą fėjos pasirodymą.Norų jis dar nebuvo sugalvojęs, kai staiga nušvito puodo apačia ir virš jo pasirodė gražioji fėja.Gražuolė maloniai nusišypsojo ir paklausė senelio pirmojo noro.Jis sutrikęs tepasakė: „Norėčiau, kad visur viešpatautų meilė ir draugystė.“Fėja dar kartą nusišypsojusi ištarė„Tebūnie taip“. Paliepusi galvoti antrąjį norą ir laukti jos sugrįštant fėja išnyko.
Sėdi senelis ant akmenėlio ir laukia- svajoja toliau...Parašyta prieš 1 metai # -
Neli
Narys
Sėdi senelis ant akmenėlio ir laukia-svajoja toliau...
Ir staiga iš girios plačios ir šventų žolynų išnyra skaisti kaip uogelė,žibanti ir žydra miško paukštė.Jos sparnai mėlyni,visa tviskanti ramybe ir grožiu,o ant galvos auksinė karūna.Tai fėja atsiuntė žydrąją paukštę pas senelį,nes jai reikėjo aplankyti vaikučius.Pamatė paukštė senelį,palingavo galvele,nutūpė šalia ir laukė,pasigirdo tyli daina,paukštė sukluso,pakreipė galvelę link sklindančio garso ir pamatė dainuojantį senelį.Senelis tyliai ir ramiai niūniavo ilgesingą dainą,apie savo prabėgusias jaunas dieneles...
Pasiklausiusi dainos,paukštė išgirdo senelio antrąjį norą:"Norėčiau,kad visi pasaulio vaikučiai būtų sotūs ir laimingi"Paukštė palingavo savo maža galvele ir nuskrido.Antras senelio noras buvo išpildytas.
Sėdi senelis ant akmenėlio ir laukia-svajoja toliau...Parašyta prieš 1 metai # -
maryte1
Narys
Sėdi senelis ant akmenėlio, svajoja ir laukia gražiosios fėjos, kuri turi išpildyti jo paskutinį, patį svarbiausią norą.
Staiga prie jo pribėga didelis, gauruotas, rudas žvėris. Tai vilkas...Jo akys šviečia, kaip žibintai, nuo gaurų drimba putos.Ir dar jis kaukia...
Senelis išsigąsta - negi teks mirti, nesulaukus savo paskutinio noro išsipidymo.
O vilkas jam ir sako:
Nebijok,gerasis žmogau, aš atėjau išpildyti tavo paskutinio noro, sakyk jį...
-Mano noras paprastas:noriu, kad pasaulis, kurame gyvenu ir kuriame gyvens ateinančios kartos būtų gražus. Noriu, kad žmonės mylėtų vienas kitą, kad dingtų karai, badas, ligos, kad būtų tausojama gamta...
Noriu, kad visims, gyvenantiems mūsų planetoje, gyvenimas būtų gražus.
Tebūnie, atsako jam vilkas - tavo noras bus išpildytas...
Ir dar:Kadangi tu nieko neprašei dėl savęs, tai geroji fėja man leido išpildyti dar tris tavo norus.
Taigi sėdėk ant akmenėlio, svajok ir sugalvok savo norus...
Sėdi senelis ant akmenėlio, svajoja ir galvoja, kad jis nepaprastai laimingas žmogus.
Juk ne kiekvienam tenka išvysti tokius stebūklus...
Sėdi senelis ant akmenėlio ir laukia naujų, dar gražesnių stebūklų...Parašyta prieš 1 metai # -
Neli
Narys
Sėdi senelis ant akmenėlio ir laukia naujų,dar gražesnių stebūklų...
Ir vėl iš miško glūdumos lig debesėlis atplaukia žydroji fėja,ji visa šviečia ir spindi,o aplink ją pasidaro taip šviesu,kad seneliui net akys įskausta,o žydroji fėja pasilenkia virš senelio galvos ir klausia:"tai ko norėtum,mielas seneli,dėl savęs,pasaulis,jau tavo dėka tapo laimingas,o senelis atsidūsta ir taria,aš toks laimingas žmogus,tiek stebūklų pamačiau,bet dar norėčiau,kad nebūtų kenčiančių žmonių,nuo ligų,kad visi būtų sveiki,kad nė vieno nekamuotų skausmas"...
Fėja nusišypsojo seneliui,savo kerinčia šypsena ir išnyko.Senelio noras ir šįkart buvo padėti kitiems,padėti vargstantiems,o gražioji fėja ir vėl išpildė jo norą ir padarė dar vieną stebūklą...
Sėdi senelis ant akmenėlio ir laukia naujų,dar gražesnių stebūklų...Parašyta prieš 1 metai # -
maryte1
Narys
Sėdi senelis ant akmenėlio, svajoja ir niekaip negali sugalvoti savo antrojo noro...
Sėdi jis valandą, antrą, trečią...
Ir vėl pasirodo fėja. Šį kartą ją lydi trys nepaprasto grožio elfai.
Fėja žiūri į senelį ir sako:-Matau, kad tau šį kartą teks padėti ir norą sugalvoti.Savo stebuklingoje vaikystės pasakoje tu jau pabuvojai, tai kodėl tau negrįžus ir į savo jaunystės pasaką.Pagalvok apie tai...
Tarusi šiuos žodžius fėja ir jos palyda dingo ...
Sėdi senelis ant akmenėlio, svajoja ir laukia fėjos su stebuklinga jaunystės pasaka...Parašyta prieš 1 metai # -
maryte1
Narys
Fėja vėl pasirodo, ji pasipuošusi žydros spalvos suknia, išpuošta sidabrinėmis
žvaigždėmis. Ant jos galvos sidarinė karūna su mėnulio atvaizdu. Aukso spalvos
garbanos tarsi įrėmina jos nepaprastai mielą ir gražų veidą...
Senelis negali atitraukti akių nuo pasirodžiusios fėjos...
Fėja pasilenkia prie jo, švelniai paglosto jo skruostą ir taria. - Ar tikrai
nori grįžti į savo jaunystės stebuklingą, bet gana liūdną pasaką? Jeigu to nori - tebūnie...
- Šiltas ir gražus gegužės vakaras.Žemė maudosi mėnulio spinduliuose, skamba
lakštingalų trelės...
Smagi kaimo gegužinė. Jaunimas šoka ir dainuoja. Tiktai jis vienas neramus.
Pagaliau jo veidas nušvinta...Ji pasirodė, jo svajonių mergina.
Vakaras prabėgo kaip viena akimirka.Laikas išsiskirti...
Jaunuolis, taip ir nepasakęs savo meilės žodžių, liūdnas grįžta į namus...
Po metų jie dar kartą susitinka. Tačiau pakeisti jau nieko nebeįmanoma...
Nors tie nepasakyti žodžiai iki šiol degina jo krūtinę - jis laimingas...
Merginos, dabar jau moteries, akyse jis išskaitė, kad ji žino, ką jis norėjo
jai pasakyti, ir kad tą patį jaučia ir ji...
Taigi sėdi senelis ant akmenėlio ir svajoja, prisimindamas savo jaunystės
laimingas akimirkas...Parašyta prieš 1 metai # -
Neli
Narys
Sėdi senelis ant akmenėlio ir svajoja,prisimidamas savo jaunystės laimingas akimirkas...
Jaunystės vėjas pasėjęs meilę širdyse,žvaigždes uždegęs akyse,išdykusi jaunystė pralėkė,kai vėjas.Pamenu laikus,mus mažus vaikus pasakų šaly.Kur vanduo gilus,ten kur aukštai dangus ir medžiai dideli.
Bet jau išplaukė laivai,kur šalis ta nežinau,niekas jos neras.Dingo amžinai ir milžinai ir meilės nerimas.
Taigi sėdi senelis ant akmenėlio ir svajoja,prisimindamas savo jaunystės laimingas akimirkas...Parašyta prieš 1 metai # -
maryte1
Narys
Sėdi senelis ant akmenėlio ir svajoja. Jo svajonėse atgyja visas jo pragyventas
gyvenimas...Jis laukia pasakų fėjos...
Pagaliau fėja pasirodo.
Senelis jai pasako savo trečiajį norą:
Tegyvena amžinai žmonių širdyse svajonė ir viltis...
Fėja jo norą išpildė...
Ir taip baigėsi ši pasaka...
Ne, ji nesibaigė, nes svajonė nemari. Ji kaip ir žemė sukasi ratu,ji atgimsta
ateinančios kartos širdyse.
-Kol gyva žemė, tol gyva ir svajonė. Ir niekad nesibaigs ši stebuklinga pasaka...Parašyta prieš 1 metai # -
marina
Narys
Teisingai, kol gyva žemė, tol gyva ir svajonė, o viltis taip pat miršta paskutinė.
Parašyta prieš 1 metai # -
Neli
Narys
Ne,ji nesibaigs,nes svajonė nemari ir senelis vėl svajos,vėl ir vėl sugryš į savo laimingas jaunystės akimirkas...
O žydroji fėja,netikėtai vėl pasirodys,tokia graži ir visa švytinti,tokia lengva ir besišypsanti kerinčia šypsena ir užgiedos seneliui ilgesingą giesmę:
"mintyse tau tyliai plaukia praeities gyvenimo vaizdai, ilgesys staiga užvaldo, akyse gerų draugų veidai. Leisk palinketi tau sėkmės ir gero vėjo, laikas nelaukia, jis verčia eit pirmyn, leisk pamojuoti tau ranka, nusišypsok, gal susitiksim dar kada...Parašyta prieš 1 metai #
Užsiprenumeruoti temą RSS formatu.
Atsiliepimai
Prašome prisijungti kad parašyti atsiliepimą.